Teisybe

 - taip gražiai kadaise mane vadindavo mama. Po teisybei, ir dabar išgirstu “tu kaip iš marso”. Didžiuojuosi tuo - ir uoliai slepiu antenas po ilgų plaukų šukuosenomis. Kartais sutinku saviškių - tada stovim, šnekučiuojames…

Visiems kartais norisi atsukti užpakalį aplinkiniams. Teisybės dėlei reikia pripažinti - kai kurie geriausiai atrodo būtent “iš užpakalio”.

Baigėsi ant sienos kabinami kalendoriai. Anksčiau klientai tokiais apiberdavo. Dabar nebe. Matyt, nebepasiteisina - kalendoriai skirti laikui skaičiuoti, ne pardavimams didinti. Kita vertus, jų trūksta. Diena praeina - na ir kas, pamanai. Bus kita. O kai stumi raudoną kvadratuką ant gumytės kalendoriaus lapu, visai kas kita. Buna akivaizdu, kad dienos baigiasi. Iš pradžių mėnuo - čirkšt lapą, į šiukšlių dėžę. Tada metai…
Bala nematė to kalendoriaus, svarbu jūsų ir mūsų metai šiukšlių dėžėn nekristų.

Anot lietuvių liaudies, vaistų nuo kvailumo nėra. Pagalvojau, kažin kaip dėl vitaminų?

Nemėgstu kiniečių virtuvės. Na, kartais tenka užsukti - draugų tarpe yra prisiekusių ryžių gerbėjų. Vartant meniu visuomet stebina ir linksmina patiekalai “svetimame kailyje” - žuvies skonio kiauliena, “vištiena kaip vyšnia” (tiesa, paprastai tai būna vištiena su ananasais. Na, gal Kinijos Liaudies Respublikoje vyšnios didesnės). Žodžiu, žuvies skonis burnoj, bet žinai, kad valgai kiaulę. Neteisybė gaunas…
Galėtų būti ir parduotuvėje - šaltibarščių skonio jogurtas ar pan. Būtų lengviau susitaikyt. Priprasčiau.

…sykį jauni tėvai pagavo trimetį pyplį meluojant. Argumentuotai paaiškino jam, kad melo trumpos kojos - o ir kreivos, bėgimui nepritaikytos. Suraukę antakius kartojo mažajam - “sakyk teisybę!”…”žinom, kad meluoji - tad pasakyk teisybę!”. Palaužtas melagėlis iškūkčiojo - “tei…tei…teisybė!”.
Istorija, kaip sakoma, paremta tikrais faktais.

Moralas… Kartais žmonės sako tai, ką, jų manymu, tu nori išgirsti.

Seniai nebuvau teatre. Neturejau laiko… O gal noro. Ar kompanijos. O šiandien pajutau - noriu.
Matyt, jaučiu dramos badą. Stygių. Trūkumą…
Susiradau prieš porą metų draugui parašytą pjesę - “3-jų veiksmų dramą apie medų”. Maniau - negrįžtamai žuvusią kartu su priešpaskutiniu kompiuteriu (jų naudojimo laikas ribotas). Bet ne - ji saugiai laukė savo valandos interneto sandėliuke. Man patinka rasti - ir smulkių pinigų kišenėse, ir pamestus kūrinius internete.
Tiesa, dramos stygius… pasižadu - jau šiemet tai tikrai. Reikia nueiti į teatrą.

Veikėjai:
MIKĖ PŪKUOTUKAS – vidutinio amžiaus ir vidutinio plaukuotumo
meškiukas
KNYSLIUKAS – keistai prisirišęs prie MIKĖS infantilios
išvaizdos paršelis
BITĖS – 165-ios musės geltonai padryžuotais pilveliais
(žiūrovų saugumui).

I veiksmas

MIKĖ (su tamsiais akiniais) – Knysliuk, a
Knysliuk…girdėjau, anam medy yra laukinių bičių drevė, pilna medaus. Plėšiam
ją. Planas toks – tu lipi medin, kiši galvą vidun ir rėki nepadorius žodžius –
bitės susinervina, tave užpuola. Tu nuvilioji jas už kalnelio – ten yra ežeras.
Aš tuo tarpu iškopinėju medų – ir laukiu čia tavęs grįžtančio. Tada valgysim.

KNYSLIUKAS (nepatikliai kasosi pakaušį) – Na, nežinau… Aš
prastai nardau, o ir medui alergiškas, mane išberia va tokiais spuogiukais
(rodo MIKEI).

MIKĖ (nusisukęs kiton pusėn) – Knysliuk, tu man draugas ar
ne?

KNYSLIUKAS (sunkiai atsidūsta) Gerai, plėšiam.

Uždanga

II veiksmas

Scenoje KNYSLIUKAS – atsinešęs kopėčias, lipa į medį.
Nukrinta. Pasako negražų žodį. Lipa dar kartą. Kiša galvą drevėn ir šūkauja
nešvankybes.

Scenoje pasirodo BITĖS. Puola KNYSLIUKĄ. KNYSLIUKAS krinta
žemyn ant galvos, kurį laiką guli nejudėdamas, po to pašokęs bėga – keistai
persikreipęs. Jį vejasi BITĖS.

Scenoje pasirodo MIKĖ su kibirėliu. Dainuodamas
“L’amour, l’amour…” lipa medin ir išlipa su pilnu kibirėliu.

Iš kitos scenos pusės rėkdamas pasirodo KNYSLIUKAS.

KNYSLIUKAS prabėga dar du kartus (vis dar rėkia).

Uždanga

III veiksmas

MIKĖ guli nelabai padoria poza, iškėtotomis galūnėmis ir
skleidžia į knarkimą panašius garsus. Susiėmęs už pasturgalėlio į sceną
įšlubčioja KNYSLIUKAS.

KNYSLIUKAS (ašaringu balsu) – Mike, tu mane apgavai – tu sakei,
bus ežeras…tu sakei, medų dalysimės.

MIKĖ (atsisuka į salę, medumi išterliota marmūze,
išsprogusia bamba stumia atgalia ranka KNYSLIUKĄ) – Oooohhh….tylėk, paršeli –
gyvenimas šlykštus.
MIKĖ Atsirūgsta.

Uždanga